Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Algirdo laiškas
Mūsų laikus pasiekęs Gedimino sūnaus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo (1296 vasario 11–1377 gegužės 24) laiškas suteikia svarbių žinių apie ikikrikščioniškos lietuvių valstybės santykius su Rytų krikščioniškuoju pasauliu – Bizantija. Taip pat šis laiškas yra reikšmingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašto kultūros liudytojas.
Algirdo laiškas ypatingas – tai pirmasis išlikęs Lietuvos valdovo tekstas, rašytas graikų kalba (manoma, kad jį užrašė šią kalbą mokėjęs stačiatikis vienuolis). Laiškas vadinasi „Lietuvos kunigaikščio Algirdo raštas [pitakijus] mūsų švenčiausiajam vyskupui visuotiniam patriarchui“, jis sukurtas 1371 m. ir adresuotas Konstantinopolio patriarchui Filotėjui. Laiške atsispindi Lietuvos ir Maskvos didžiųjų kunigaikščių ginčas dėl įtakos stačiatikių bažnyčiai –Rytų bažnyčios metropolito. Lietuvos valdovai jau XIV a. pradžioje savo valdomose slavų žemėse siekė turėti atskirą, nuo Maskvos nepriklausomą stačiatikių bažnyčios vadovą – metropolitą. Metropolitus Rusiai tuo metu skyrė Bizantijos patriarchai. Nuo Gedimino laikų patriarchas vieną metropolitą skirdavo Maskvos, o kitą – Lietuvos valdomoms rusų žemėms. Apie 1361 m. mirus Kijeve gyvenusiam Lietuvos rusų stačiatikių metropolitui Romanui, Maskvos metropolitas Aleksijus siekė vadovauti stačiatikiams ir Lietuvos valstybėje. Algirdas su tuo nesutiko ir laiške Konstantinopolio patriarchui reikalavo paskirti Lietuvai atskirą metropolitą.
Algirdo laiškas – dalykiškas ir logiškas, jo stilius paprastas, be retorinių įmantrybių, vartojama kalba – kasdienė, nesudėtinga. Įsidėmėtina, kad tekste nėra Biblijos citatų. Apie bažnytinius reikalus kalbama politiko kalba. Iš laiško matyti, kad Algirdas yra lietuvis senmeldys, žvelgiantis į stačiatikių bažnyčią iš šalies, vertinantis ją iš senmeldiškos Lietuvos valstybės pozicijų.
Po labai glausto ir šalto pasisveikinimo iš karto einama prie reikalo dėstymo. Ir laiško antraštėje, ir pavartotame Maskvos metropolito tiesioginės kalbos sakinyje Algirdas save vadina „lietuvių karaliumi“. Tekste aiškiai ir kietai ginami Lietuvos valstybės reikalai. Algirdas atmeta Konstantinopolio patriarchą pasiekusius Maskvos skundus, esą jis Maskvą be pagrindo užpuolęs. Tvirtina, jog pats Maskvos metropolitas skatinąs rusų kunigaikščius laužyti Algirdui duotas ištikimybės priesaikas ir kariauti su Lietuva.
Laiške Lietuvos valdovas atsiskleidžia kaip geopolitikas, gerai suvokiantis savo valstybės tarptautinį vaidmenį. Patriarchui jis aiškina, kad lietuviai ginantys Maskvą nuo vokiečių kryžiuočių, todėl Maskvos metropolitui derėtų maskvėnus siųsti ne prieš Lietuvą, bet laiminti juos, kad ateitų lietuviams į pagalbą, „nes mes už juos kovojame su vokiečiais“. Svarbų savarankiškos Lietuvos politinį vaidmenį raginamas pripažinti ir pats Konstantinopolio patriarchas. Todėl, nors laiškas, kaip ir kiti Bizantijos laiškai, pradedamas adresanto ir adresato pristatymu, o paskui eina pasveikinimas, dėstymas, jis pabaigiamas kitaip nei įprasta – ne atsisveikinimu, o kategorišku reikalavimu: „Duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Naugardui.“
Algirdo tekste išryškėja valdovo asmenybė – valdinga, emocinga, principingai ginanti savo valstybės interesus. Laišką Algirdas greičiausiai rusėnų kalba diktavo graikų kalba rašiusiam stačiatikių vienuoliui.
Darius Kuolys
